Apie odos ligas

Turinys:

1. Sveiki nagai – geros sveikatos rodiklis.
2. Psoriazė (žvynelinė).
3. Juostinė pūslelinė.
4. Paprastieji spuogai.
5. Seborėjinis dermatitas.
6. Apie kai kurias plaukų ligas.
7. Vitiligo (Baltmė).
8. Atopinis dermatitis.
9. Plokščioji kerpligė.

 

1. Sveiki nagai – geros sveikatos rodiklis

Kiekvienas iš mūsų nori, kad jo nagai būtų sveiki arba, jeigu atsiranda problemos, apie juos svajoja.nagai

Daugelis yra girdėję ar matę dėl grybelinio nagų pažeidimo pakitusius nagus, tačiau toli gražu ne visi nagų pakitimai yra susiję su šia liga .Todėl apžvelgiami pagrindiniai susirgimai, dėl kurių nukenčia nagų plokštelės.

Pagrindiniai nagų susirgimai

Viena iš šiuolaikinio gyvenimo madų išprovokuotų ligų, yra nagų pakitimai, atsiradę po buvusio ar esamo nagų priauginimo. Nagų plokštelės praranda blizgesį ir  pradeda sluoksniuotis (nuo piršto galo), nagas atšoka nuo guolio, atsiranda tarsi riebalų dėmės po nagu. Tokie nagų priauginimo išprovokuoti nagų pakitimai ypač pavojinga tiems, kurių tėvai ar seneliai sirgo ar serga žvyneline odos liga. Pats žmogus gali ir nesirgti ta liga, tačiau gana dažnai pasitaiko, kad po nagų priauginimo atsiranda nagų pakitimai panašūs į žvynelinės ligos nagų pakitimus. Taigi nago sluoksniavimasis gali atsirasti dėl šių priežasčių: dažnai  šlapinant rankas, plaunant rankas įvairiais chemikalais, detergentais, dažnai lakuojant bei valant skiedikliais nagus. Gydant svarbu vengti traumos, tepti drėkinančiais kremais ar daryti aliejines voneles.

Kita nagų liga yra išilginis nago drūžėtumas, kuri gali būti įgimta arba atsirasti dėl nago išsausėjimo dažnai prausiantis, vyresniame amžiuje, esant geležies trūkumui, strumai ar vitaminų stokai. Nago atsisluoksniavimas nuo guolio gali būti dėl daugybės priežasčių: traumos, pernelyg intensyvaus lakavimo, infekcijos, medikamentų vartojimo, odos ligos, cukraligės, strumos, nėštumo, geležies deficito, nago guolio augliuko ar dėl neaiškios kilmės.

Nagai gali pakisti ir po nedidelės traumos, kai dėl darbo salygų yra nuolat traumuojami. Taip pat kenkia ir dažnas kontaktas su vandeniu. Neretai po traumos įsimeta infekcija, o dažniausiai – nagų grybelis.

Nagų grybeliui išsivystyti padeda tam tikros sąlygos: ilgas antibakterinių vaistų vartojimas, hormoninių vaistų vartojimas, nekvėpuojančios-spaudžiančios avalynės nešiojimas, sintetinės kojinės, gausus prakaitavimas, naudojimasis viešomis pirtimis ar baseinais.

Kita dažna su nagais susijusi problema – tai nagų įaugimas, kuris gali tapti lėtinis. Neretai to priežastimi gali būti ir netinkamas nago kirpimas, spaudžianti avalynė ar kita.

Kita infekcinė nagų pakitimo priežastis – tai aplinknaginio volelio uždegimai, galintys atsirasti dėl pienligės grybelio ar pelėsinio grybelio, ar dėl kitos infekcijos. Kuo anksčiau ši liga pradedama gydyti, tuo didesnė tikimybė pasveikti. Paronichijos (aplinknaginio volelio uždegimai) – dažna medikų, odontologų, sergančiųjų cukralige liga.

Neretai nagų pakenkimai atsiranda sergant odos ligomis: žvyneline, raudonąja kerplige, kontaktiniais dermatitais, įgimtomis odos ligomis ir po kosmetinių manipuliacijų.

Kita nagų liga – tai dvidešimties nagų distrofija, kuri pasireiškia smulkiomis duobutėmis nago plokštelėje. Šie nago pakitimai gali būti sergant šiomis ligomis: atopiniu dermatitu, židininiu plaukų slinkimu, psoriaze ar kerplige.

Paukščio nagus primenantis nagų pakenkimas būna dėl neaiškių priežasčių, paveldėjimo ar lėtinio traumavimo, kojų venų patologijos. Šios patologijos gydymas problemiškas ir čia padėti galėtų geras pėdų specialistas, turintis įrengimus nago šlifavimui.

Nago spalvos pakitimai gali būti auglio, infekcijos (bakterinės ar grybelinės požymiai), apsinuodijimo cheminėmis medžiagomis požymis.

Visų  galimų nagų pakitimų ir patologijų neįmanoma išvardyti, tačiau akivaizdu, kad esant net ir nedideliems nagų pakitimams, būtina kreiptis pas gydytoją, kad liga neįsisenėtų. Gydant svarbiausia išsiaiškinti pagrindinį susirgimą, kuris sukėlė ligą. Tada galima tikėtis ir gydymo sėkmės.

Todėl pastebėję pakitusius nagus, kreipkitės pas specialistą, kad laiku diagnozuotų nagų, odos ar vidaus organų susirgimus. Profesionalus gydymas bei adekvati priežiūra gali garantuoti mums puikią savijautą.

 

2. Psoriazė (žvynelinė)

psoriaze isplitusi

Psoriazė – viena iš seniausiai žinomų odos ligų. Tai – lėtinė odos liga, pasireiškianti odos uždegimu ir odą dengiančiais sidabro spalvos žyneliais. Žvyneliai susiformuoja iš odos išorinio sluoksnio ląstelių, besidalijančių greičiau nei normaliai ir besikaupiančių odos paviršiuje. Įvairių šaltinių duomenimis, žvyneline serga nuo 0,5 iki 5 % pasaulio gyventojų, Lietuvoje sergančiųjų yra apie 120 tūkstančių.

Kas sukelia psoriazę?

Manoma, jog žvynelinę lemia imuninės sistemos sutrikimas, susijęs T ląstelėmis. T ląstelės yra imuninės sistemos dalis, kovojanti su infekcijomis. Manoma, kad psoriaze susergama, jei odoje gaminama per daug šių ląstelių. Jos sukelia uždegimą ir per greitą odos ląstelių dalijimąsi. Normaliai odos ląstelės subręsta ir pasišalina nuo odos paviršiaus per 28–30 dienų. Sergant psoriaze, odos ląstelės subręsta per 3–6 dienas ir nepasišalina nuo odos paviršiaus, o kaupiasi suformuodamos į žvynelius panašias struktūras.
Žvyneline ir vyrai, ir moterys serga vienodai dažnai. Naujausių tyrimų duomenimis, žvynelinės paplitimas įvairiose etninėse grupėse yra nevienodas. Dažniausiai ja serga Šiaurės Europos gyventojai, daug rečiau – žmonės iš Afrikos ir Azijos. Psoriazės simptomai įprastai pasireiškia 15–35 metų amžiaus žmonėms, apie 75% sergančiųjų psoriazės simptomai pasireiškia dar nesulaukus keturiasdešimties. Nepaisant to, žvyneline susirgti gali bet kokio amžiaus žmogus. Maždaug kas dešimtam sergančiajam psoriazės simptomai pasireiškia vaikystėje. Kuo anksčiau simptomai pasireiškia, tuo didesnė tikimybė, kad liga išplis ir nuolat kartosis.
Ši liga gali būti paveldima. Jau atrasti genai, sukeliantys žvynelinę. Šių genų pakitimai gali sukelti ne tik žvynelinę, bet ir kitas imuninės sistemos ligas (reumatoidinį artritą, pirmojo tipo diabetą).
Kai kurie žmonės, nors jų šeimoje yra sergančiųjų psoriaze, šia liga nesuserga. Mokslininkai mano, jog tam, kad žvynelinė pasireikštų, būtinos ir kitos sąlygos: stresas, odos pažeidimai, tam tikros infekcijos, kai kurių medikamentų vartojimas, nudegimai saulėje ir kt. Medikamentai, galintys išprovokuoti psoriazę, yra šie: vaistai nuo maliarijos, beta-blokatoriai (vartojami aukštam kraujospūdžiui ir širdies ligoms gydyti), litis. Psoriazė staiga pasireiškia žmogų paveikus kuriam nors iš šią ligą išprovokuoti galinčių veiksnių. Psoriazė nėra užkrečiama.psoriaze

Pirmiausia atsiranda nedidelis, rausvas, plokščias mazgelis, kuris pamažu didėja ir pasidengia sidabro spalvos žvyneliais. Šios plokštelės nedaug iškilusios virš odos paviršiaus, jų ribos – aiškios. Ligai įsisenėjus, plokštelės sustorėja, sukietėja. Oda tampa sausa, šiurkšti, sudirgusi. Ją niežti.
Skiriamos 5 psoriazės formos: plokštelinė, lašelinė, pustilinė, raukšlių, eritroderminė. Plokštelinė forma yra dažniausia, raukšlių žvynelinė – pažeidžia didžiąsias odos raukšles (bambą, pažastis, odą po krūtimis, kirkšnių sritį), o eritroderminė žvynelinė išplinta po visą kūną.
Psoriazė dažniausiai pažeidžia alkūnių, kelių, veido, galvos plaukuotosios dalies, apatinės nugaros dalies, delnų ir padų odą. Liga taip pat gali paveikti nagus, lytinių organų ir burnos gleivinę. Apie 10 % sergančiųjų psoriazė pažeidžia ir sąnarius (tai vadinama psoriaziniu artritu).

Kaip diagnozuojama psoriazė?

Psoriazę gydytojas gali diagnozuoti pamatęs jai būdingus odos pažeidimus. Nedidelis odos gabalėlis gali būti paimamas iš pažeistos odos vietos ir ištiriamas laboratorijoje diagnozės patvirtinimui.
Jei Jūs ar Jūsų artimieji įtariate, kad galite sirgti psoriaze, būtinai kreipkitės pas gydytojus, nes tai nėra tik estetinė problema. Saugokime savo ir mums brangių žmonių sveikatą!

 

3. Juostinė pūslelinė

Juostinė pūslelinė (Herpes Zoster) – latentinės reaktyvacijos infekcinė liga, sukelta Varicella zoster viruso (VZV), kitaip žinomo kaip Human Herpesvirus 3 (HHV3). Tai DNR virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai. Pirminė VZV sukelta infekcija pasireiškia Vėjaraupiais (Varicella). Kaip ir kiti Herpes virusai, VZV pasižymi savybe persistuoti organizme po pirminės infekcijos, kaip neaktyvi latentinė infekcija. VZV yra paplitęs visame pasaulyje ir pasižymi labai greitu plitimu, tačiau aplinkoje išsilaiko trumpą laiką, dėl mažo atsparumo ultravioletiniams spinduliams.

Infekcijos šaltinis – sergantis vėjaraupiais ar juostine pūsleline asmuo. Virusas labai gerai plinta oro lašeliniu arba sąlyčio būdu, tiesiogiai kontaktuojant su odos paviršiumi. VZV patenka per kvėpavimo takus ar gleivines, migruoja į vidaus organus bei odą ir sukelia pirminę infekciją, kuri pasireiškia vėjaraupiais. Persirgus šia liga, susiformuoja imunitetas, todėl pakartotinai vėjaraupiais nesusergama, tačiau VZV migruoja į nugaros smegenų juntamųjų mazgų neuronus bei trišakio veidinio nervo neuronus ir ten išlieka neaktyvios latentinės formos pavidalu visą gyvenimą. Virusui pakartotinai aktyvavusis, jis plinta iš mazgų juntamųjų nervų neuronais ir pradeda daugintis odos epitelio ląstelėse iš naujo pažeisdamas odą. Pagrindinis rizikos veiksnys, didinantis tikimybę susirgti juostine pūsleline, yra amžius. Tikimybė susirgti ypač padidėja esant vyresniam nei 50 m. amžiui. Yra nustatyta, kad apie 50%, vyresnių nei 85 metų amžiaus asmenų, yra turėję bent po vieną ligos epizodą. Kiti rizikos veiksniai – ląstelinės imuninės sistemos sutrikimai, imunosupresinių vaistų vartojimas, fizinė trauma, piktybiniai navikiniai susirgimai, lėtinės plaučių ar inkstų ligos.
Juostinės pūslelinės paplitimas svyruoja nuo 2–4 atvejų per metus 1000 gyventojų. Sergamumas didėja su amžiumi ir tarp vyresnių nei 50 m. asmenų siekia 7–8/1000 gyventojų per metus. Liga pasireiškia dažniau moterims negu vyrams (atitinkamai 1.56 : 1,13) ir šis skirtumas taip pat didėja su amžiumi. Įprastai  juostine pūsleline sergama vieną kartą gyvenime, tačiau esant imuninės sistemos nepakankamumui, liga gali kartotis ir keletą kartų.

 

Klinikapusleline

Ligos inkubacinis periodas trunka apie dvi savaites.

Kliniškai liga reiškiasi bėrimu ir ūmiu neuritu ir gali apimti bet kurią kūno vietą. Dažniausiai pažeidžiamas vienas dermatomas, krūtinės srityje (pagal tarpšonkaulinių nervų eigą (56–50%)), rečiau būdingi pažeidimai veide (pagal n. trigeminus eigą (~20%) ar kituose dermatomuose.

Ligos prodromui būdingas ūmus neuritas – skausmas, kuris reiškiasi apie 75% sergančiųjų juostine pūsleline. Skausmas gali būti nuolatinis arba priepuolinis ir gali atsirasti savaitę ar keletą dienų iki bėrimo. Taip pat būdingas niežulys ar stiprus deginimo pojūtis pažeidimo vietoje. Būdingi ir bendrieji požymiai – karščiavimas, galvos skausmas, nuovargis, bendras negalavimas. Gali pasireikšti tos srities limfmazgių padidėjimas.

Bėrimas prasideda eritematozinėmis papulėmis, kurios greit virsta susigrupavusiomis pūslelėmis ar pūslėmis, pripildytomis serozinio skysčio. Per 3–4 dienas pūslės plyšta ir pasidengia serohemoraginiais šašais, kurie laikosi 2–4 savaites. Bėrimas dažniausiai išnyksta be randų. Imuninės sistemos sutrikimų neturintiems pacientams kelių skirtingų dermatomų pažeidimų niekada nebūna, bet gretimi dermatomai gali būti pažeisti apie 20% atvejų. Šiai ligai būdinga, kad bėrimas lokalizuotas, vienpusis ir niekada nepereinantis  į kitą kūno pusę. Esant imunosupresijai liga gali reikštis chronine eiga ir pūslelės recidyvuoja. Tokiu atveju gali būti didesnis nei vieno dermatomo pažeidimas, atipinė eiga (hemoragijos, nekrozės) bei galimas vidaus organų pažeidimas.

Diagnostika

Juostinė pūslelinė diagnozuojama dažniausiai atsižvelgiant į klinikinius požymius.

Laboratoriniai tyrimus rekomenduojama atlikti esant atipinei ligos eigai bei įtariant sisteminį ar vidaus organų pažeidimą. Greiti diagnostiniai metodai – polimerazių grandininė reakcija (PGR) ar tiesioginė imunofluorescencija – turėtų būti  pirmo pasirinkimo diagnostiniai metodai. Naudojant PGR , VZV galima aptikti pūslelių skystyje, kraujo serume, smegenų skystyje ar kituose audiniuose. Taip pat virusui identifikuoti, tiriamoji medžiaga gali būti sėjama į ląstelių audinių kultūrą, tačiau šis metodas yra ne toks greitas ir pasižymi mažesniu jautrumu nei ankščiau minėti tyrimai. Teigiamą kultūrą iš pūslelių galima gauti tik pirmasias  dienas nuo bėrimo pradžios.

Komplikacijos

Dažniausia juostinės pūslelinės komplikacija yra poherpetinė neuralgija, kuri pasireiškia juostine pūsleline 10–15% , o vyresniems nei 60m. pacientams, net daugiau nei 50% sirgusiųjų. Poherpetinei neuralgijai būdingas skausmas buvusių bėrimų vietoje, besitęsiantis daugiau nei 30 dienų nuo susirgimo, kuris gali būti priepuolinis ar nuolatinis, niežtinčio, deginančio pobūdžio. Taip pat gali pasireikšti jutimų sutrikimai: parestezijos, dizestezijos, odos nejautrumas skausmo vietoje, alodinija – skausmas, priklausąs nuo stimulo, kuris paprastai nesukelia skausmo, ar net neadekvačiai padidėjusi odos reakcija į skausmą, taip pat gali pasireikšti taktiliniai, temperatūros ar vibracijos jutimų sutrikimai pažeistame dermatome. Tokia būklė gali tęstis nuo savaitės iki kelių menėsių ar net metų.

Herpes ophtalmicus yra kita rimta komplikacija, galinti sukelti regos sutrikimus. Būdinga pacientams, kuriems VZV viruso reaktyvacija pasireiškė N. Trigeminus šakoje – N. Ophtalmicus. Herpes ophtalmicus dažniausiai kliniškai reiškiasi keratitu, konjugtyvitu ar uveitu, o netaikant agresyvaus priešvirusinio gydymo gali sukelti negrįžtamus regos sutrikimus.

Herpes Oticus – išsivysto dėl VZV poveikio VII ar VIII galviniams nervams, dėl ko pažeidžiama vidinė, vidurinė ar išorinė ausies landos. Būklei būdingas stiprus skausmas, aplinkinės odos pažeidimas, bei galimi klausos ar pusiausvyros sutrikimai. Kai Herpes Oticus pasireiškia kartu su veido paralyžiumi pasireiškia Ramsay Hunt sindromas, tačiau tai gana reta komplikacija.

Taip pat gali pasireikšti antrinės bakterinės odos infekcijos – dažniausiai sukeltos Staphylococcus ar Streptococcus, vidaus organų pažeidimai – pneumonija, miokarditas ar hepatitas, bei kitos neurologinės komplikacijos – aseptinis meningitas, periferinių motorinių neuronų neuropatija, mielitas ar encefalitas – tačiau šios komplikacijos, tarp nesutrikusio imuniteto pacientų ir taikant atitinkamą priešvirusinį gydymą, pasitaiko retai.

Gydymas

Sisteminė antivirusinė terapija skirta per 48 h ar vėliausiai iki 72 h nuo išbėrimo pradžios reikšmingai sutrumpina gijimo procesą, sumažina skausmą bei gali padėti išvengti ūmių ar lėtinių komplikacijų. Sisteminė antivirusinė terapija skubiai indukuotina pacientams, vyresniems nei 50 m., pacientams su juostine pūsleline veido ar kaklo srityje, ypatingai su Herpes Ophtalmicus. Kitos skubios indikacijos yra sunki juostinė pūslelinė juosmens ar galūnių srityje, juostinė pūslelinė pacientams su imuninės sistemos nepakankamumu, taip pat pacientams su atopiniu dermatitu ar sunkios eigos egzema. Reliatyvi indikacija, sisteminiam antivirusiniam gydymui taikyti, yra jaunesni nei 50 m. pacientai su juostine pūsleline liemens srityje arba galūnėse. Vėliau nei per 72 h gydymą rekomenduojama pradėti esant išplitusiai juostinės pūslelinės formai, pacientams su imunosupresija, vidaus organų pažeidimams ar esant Herpes Oticus bei Herpes Ophtalmicus komplikacijoms. Rekomenduojamos gydymo schemos:

Valacikloviras 1000 mg. – gerti tris kartus per dieną 7 dienas;
Acikloviras 800 mg. – gerti penkis kartus per dieną 7 dienas;
Famcikloviras 300 mg. – gerti tris kartus per dieną 7 dienas;
Brivudinas 125 mg. – gerti vieną kartą per dieną 7 dienas;
Acikloviras 8–10mg/kg – į veną, tris kartus per dieną – 7–10 dienų ( imunosupresiniams pacientams bei esant išplitusiai formai).
Svarbus simptominis skausmo gydymas esant tiek ūmiam skausminiam sindromui, tiek pasireiškus poherpetinei neuralgijai. Skausmui gydyti skiriami neopiodiniai analgetikai ar neasteroidiniai vaistai nuo uždegimo juos derinant su tricikliais antidepresantais (Amitriptilinu), priešepilepsiniais vaistais (Gabapentinas ar Pregabalinas) ar neuroleptikais (Valproininė rūgštis). Nepasiekus skausmo kontrolės galima vartoti opioidinius analgetikus. Papildoma terapija gliukokortikoidais gali sumažinti juostinės pūslelinės sukeltą ūmų skausmą, bet neturi jokio efekto mažinant poherpetinės neuralgijos vystymosi tikimybę. Gliukokortikoidų injekcijos intratekaliai yra indukuotinos pacientams, kuriems, nepaisant minėtų priemonių, išlieka stiprus skausminis sindromas, tačiau šios injekcijos neveikia skausmo, atsiradusio dėl trišakio nervo pažeidimo.

Juostinė pūslelinė (Herpes Zoster) yra sudėtinga, galinti komplikuotis liga, todėl įtarus šį susirgimą, būtina nedelsiant kreiptis pas gydytojus. 

 

 

4. Paprastieji spuogai – paauglystės rykštė

Paprastieji (jaunatviniai) spuogai  – dažna lytinio brendimo liga, pasireiškianti kaip paauglystės rykštė. Spuogų atsiradimą lemia riebalinių liaukų sekrecijos padidėjimas, jų latakėlių ragėjimo sutrikimas, mikrobų dauginimasis, uždegimas. Daugelis paauglių dėl spuoguotumo labai išgyvena, todėl tėvai turėtų žiūrėti į šią problemą ne tik kaip į kosmetinę, susijusią tik su grožiu. Padėkite savo vaikams ypač sunkiu paauglystės laikotarpiu patirti kuo mažiau neigiamų emocijų, nepasitikėjimo savimi. Paraginkite vaikus, kreiptis į gydytoją, kuris pasiūlys efektyviausią šios problemos sprendimo būdą.

Būtina žinoti, kad bėrimų tipų yra gana daug, todėl patiems diagnozuoti ir gydytis rizikinga, nes galite pasirinkti Jums visiškai netinkantį preparatą.

Pagrindiniai bėrimo elementai:                  akne

  • odos mazgeliai;
  • inkštirai;
  • odos pūliavimas;
  • riebi veido oda ir plaukai;
  • randai;
  • odos sukietėjimai, šiurkštumas;
  • odos cistos.

Acne formos yra šios:

  • žaibinė;
  • acne dėl nukasymo;
  • kosmetinė acne;
  • chloracne;
  • naujagimių acne;
  • pityrosporum sukelta acne;
  • suaugusiųjų acne;
  • raukšlių acne;
  • acne Maljorka.

Ligos požymiai

 Didelės reikšmės spuogams atsirasti turi genetiniai veiksniai, tad nemaža tikimybė, kad ši problema vargins paauglystėje turėjusiųjų spuoguotą odą tėvų vaikus. Spuogų formavimuisi bei ligos paūmėjimui turi įtakos vyriškų bei moteriškų lytinių hormonų santykis. Organizme, ypač moterų, šių hormonų pusiausvyra nuolat svyruoja – tai paaiškina ligos paaštrėjimą prieš menstruacijas.Maistas spuogų formavimuisi taip pat turi didelę reikšmę. Pastebėta, jog šokoladas, bulvių traškučiai (čipsai), daug angliavandenių turintis maistas skatina riebalinių liaukų veiklą. Šitai skatina spuogų atsiradimą. Spuogus gali išprovokuoti įvairios kosmetikos priemonės, ilgalaikis medikamentų vartojimas (jodo, bromo preparatai, vitaminai B6, B12, kortikosteroidai, geriamieji medikamentai), cemento dulkės, mineralinės alyvos, naftos produktai.

Klinikinė eiga

Kliniškai paprastieji spuogai pasireiškia įvairiai: juodais ir baltais inkštirais, vadinamaisiais komedonais, pūlinukais, cistomis, gilių spuogų vietose formuojasi randeliai. Pažeidžiama veido, kaklo, krūtinės, nugaros oda. Galima skirti paviršinę ir giliąją spuogų formas. Tose vietose, kur raginės epidermio ląstelės sukimba su riebalais ir užkemša plauko folikulą, formuojasi komedonai. Aplinkinėje odoje susiformuoja mazgelių, kurie gali supūliuoti (plauko folikulo dominuojantis mikroorganizmas Propionebacterium acnes). Uždegimo sukietėjimui (infiltratui) padidėjus ir susiliejus, gali atsirasti gilių, kietų infiltratų. Moteris gali varginti ne tik spuogai bet ir  padidėjęs plaukuotumas bei menstruacijų sutrikimas. Liga dažniausiai išryškėja paauglystėje (17–19 metais), tačiau gali atsirasti ir vyresnėms moterims. Ji gali tęstis ilgai (mėnesius ar metus) su naujais paūmėjimais ir pagerėjimais.

Gydymas

Paprastuosius spuogus pradedama gydyti išoriniais odos priežiūros  preparatais. Vėliau skiriama vaistų, pasižyminčių antibakteriniu bei komedolitiniu poveikiu pasižyminčių vaistų. Jei gydant vietiškai po 3–6 savaičių nėra norimo rezultato, gydymas turi būti koreguojamas. Vietiniam gydymui vartojamas benzoilperoksidas, eritromicinas, klindamicinas, tetraciklinas, tretinoinas bei azelaino rūgštis. Kartais gydymas kombinuojamas, taikant ir cheminį odos šveitimą (pilingą) rūgštimis arba specialiu lazeriu, o itin  sunkiais atvejais skiriami ir geriamieji preparatai.

Kiekvienu atveju pagal vyraujančius bėrimo elementus, ligos eigą, paveldimumą ir kitus faktorius kompetentingo ir patirties turinčio specialisto dermatologo yra individualiai parenkamas gydymas.

Kai paprastieji spuogai neišgydomi išoriškai vartojamais vaistais ar pasireiškia vidutinėmis ar sunkiomis formomis, reikalingas sisteminis gydymas antibiotikais. Gali būti taikomi trumpalaikiai bei ilgalaikiai iki 3 mėnesių trukmės kursai. Sisteminiam gydymui vartojami tetraciklino grupės preparatai, peroraliniai kontraceptikai, retinoidai. Skiriamas gydymas pasirenkamas tik  įvertinus galimą žalą ar naudą.

Net ir vadinamieji paprastieji spuogai gali pridaryti nemaža problemų, jei jų gydymą patikėsite neprofesionalams. Būkite atsakingi ir kreipkitės į kvalifikuotus medikus. Tad visi, kurių veido grožį darko spuogai, vargina spuoguotumo keliamos problemos, esate kviečiami konsultuotis mūsų klinikoje su kompetentingu ir daug vertingos gydymo patirties turinčiu gydytoju dermatovenerlogu.

 

5. Seborėjinis dermatitas

Seborėjinis dermatitas – tai uždegiminė odos liga, paveikianti daug riebalų liaukų turinčias odos sritis, dažniausiai galvos plaukuotąją dalį, veidą, liemenį. Ši liga nedaro įtakos bendrai organizmo būklei, tačiau apsunkina sergančiųjų gyvenimą ir sukelia nepatogumų dėl poveikio estetinei išvaizdai.seborejinis dermatitas

Susirgimo priežastis ne visuomet aiški, tačiau ji yra siejama su padidėjusių riebalinių liaukų aktyvumu dėl hormoninių pokyčių, netinkama mityba. Šia liga sergama kartu su kitomis ligomis – Parkinsono liga, depresija, diabetu, nutukimu, imuninės sistemos sutrikimais. Kai kuriais atvejais liga siejama su mielių grybeliu – Pityrosporum Ovale, kuris gali būti randamas ant odos. Liga paūmėja šaltuoju metų laiku, vasarą dažnai pagerėja savaime.

Klinika

Liga pasireiškia seborėjinių vietų – skalpo, raukšlių apie nosį ir lūpas, antakių, ūsų, užausių, krūtinės, nugaros odos pakitimais. Susiformuoja įvairių dydžių židiniai, su rausvais, netaisyklingai karpytais kraštais, kurie gali tarpusavyje susilieti. Židiniai gausiai padengti riebiomis, gelsvai pilkomis pleiskanomis, pakasius pleiskanoja. Pakitimai dažniausiai niežtintys, tačiau galima ir visiškai nejausti jokių simptomų. Esant pažeidimams galvoje, gali pradėti vystytis alopecija – pažeistos vietos plaukai plonėja, silpnėja ir galiausiai visai iškrinta. Kartais kartu su šia liga gali pasireikšti blefaritas – akių vokų uždegimas. Tokiu atveju akių vokų kraštai bus paraudę, patinę.

Išskiriamas ir kūdikių seborėjinis dermatitas, kurio metu greitai po gimimo kūdikio skalpo oda gausiai pasidengia gelsvomis, riebiomis, storomis pleiskanomis, kurios gali apimti visą galvą. Tačiau oda po pleiskanomis išlieka nepažeista. Kartais pleiskanojimas išplinta į zonas aplink akis, nosį, lūpas.

Paprastai liga diagnozuojama iš klinikinio vaizdo. Papildomas biopsijos tyrimas reikalingas tik esant labai neaiškiai diagnozei.

Gydymas

Kūdikiams liga dažnai praeina savaime, plaunant pažeistas vietas vaikišku šampūnu ir stengiantis švelniai pašalinti susidariusią pleiskanų luobą. Paprastai visiškai išnyksta per 6–12 mėn.

Paaugliams ir suaugusiems įprastai skiriamas vietinis gydymas antigrybeliniais preparatais – ketokonazolio šampūnais ar kremais, esant sunkesnei eigai – vietiniais kortikosteroidais ar jų deriniais su vietiniais antigrybeliniais vaistais, kitais preparatais, tokiais kaip šampūnai su cinko piritionu ir seleno sulfidu. Svarbu nepamiršti palaikyti tinkamą odos drėgmę ir atkurti barjerinę funkciją, todėl būtina naudoti odos drėkiklius – emoliantus. Seborėjinis dermatitas – lėtinė liga, todėl norint pasiekti geriausių rezultatų, gydymas turėtų būti kartojamas periodiškai ir tęsiamas ilgą laiką.

Jei įtariate, kad galite sirgti seborėjiniu dermatitu, nelaukite stebuklo, nemanykite, kad išgysite savaime. Kreipkitės į gydytojus ir kartu kantriai sukurkite stebuklą.

 

6. Alopecija – liga, kuri kitaip žinoma kaip plaukų netekimas.

Natūraliai žmogus per dieną netenka apie 50-100 galvos plaukų. Paprastai toks plaukų slinkimas nėra pastebimas ir nesukelia plaukų retėjimo, kadangi tuo pačiu metu vyksta ir naujų plaukų augimas. Alopecija, arba plaukų netekimas, prasideda tada, kai sutrikdoma normali plaukų slinkimo ir jų augimo pusiausvyra arba kai pažeidžiami plaukų folikulai, kurie pakeičiami randiniu audiniu.

Tiksli priežastis kodėl taip įvyksta nėra visiškai suprasta, bet manoma, kad tai priklauso nuo šių veiksnių: paveldimumo, hormoninės organizmo pusiausvyros sutrikimo, vartojamų vaistų, kitų gretutinių ligų.

Gali būti skiriami keli alopecijos tipai:

Androgeninio tipo alopecija – dažniausiai pasitaikantis alopecijos tipas, gali būti nustatomas tiek vyrams, tiek moterimas. Androgeninę alopeciją lemia genetinai faktoriai, kadangi ji pradeda vystytis dėl paveldėtos plaukų folikulų savybės neįprastai reaguoti į normalų kraujyje esančių vyriškų lytinių hormonų (androgenų), natūraliai esančių tiek vyrų, tiek moterų organizme, kiekį. Dėl šios priežasties yra sutrikdomas plauko folikulo augimo ciklas, o pažeidimas yra negrįžtamas, todėl naujų plaukų augimas neįmanomas. Paveldimumas lemia, kokiame amžiuje alopecija prasidės, netektų plaukų kiekį bei apimtį.Pagal lytį yra skiriami dar du androgeninės alopecijos tipai: vyriškasis ir moteriškasis. Vyriško tipo nuplikimas paprastai prasideda palaipsniui, dažniausiai paauglystėje ar jauname amžiuje ir visada vyksta pagal tą pačią eigą : plaukų netenkama kaktos ir smilkinių linijoje bei viršugalvyje, kartais būklė gali progresuoti iki visiško nuplikimo. Moteriško tipo nuplikimas dažniausiai prasideda po menopauzės, kartais vartojant kontraceptines piliules ir jam būdinga tai, kad plaukai tampa plonesni ir išretėję visoje skalpo srityje, labiausiai kaktos vidurio linijoje, nors pats plaukų augimas išlieka nepakitęs.

Randinė alopecija – daug rečiau nustatomas tipas, kai pažeisti plaukų folikulai pakeičiami randiniu audiniu.Dažniausiai plinkant nėra jaučiama jokių kitų simptomų, tačiau kartais gali būti jaučiamas odos deginimas, niežėjimas ar net skausmas. Simptomų jutimas dažnai siejamas su greitesniu būklės progresavimu. Liga gali prasidėti bet kuriame amžiuje, paveikti tiek vyrus, tiek moteris, gana dažnai ši liga prasideda net vaikystėje. Plaukų folikulai yra pažeidžiami negrįžtamai, todėl svarbu, kuo greičiau pradėti gydymą, siekiant mažesnio folikulų pažeidimo.

Lizdinė alopecija – būklė, kuomet plaukų netekimą sąlygoja žmogaus imuninė sistema, kovojanti prieš savo pačios organizmo plaukų folikulus. Būklė besimptomė, nes procesas vyksta giliai po oda, matomas tik plaukų iškritimas pavieniais ar susiliejančiais židiniais, kurie sąlygoti visišką nuplikimą. Galimas ir visiškas nuplikimas. Židiniai gali susiformuoti ne tik galvos plaukuotoje dalyje, bet ir kitose plaukuotose kūno vietose. Plikimas gali būti labai staigus arba vystytis lėtai bei kaitaliotis su plaukų ataugimo periodais. Sergant lizdine alopecija, plaukų folikulai nėra visiškai sunaikinami, todėl tikimybė, kad plaukai ataugs, visada išlieka.

Dažnai plaukų slinkimas gali būti antrinis , tai yra sukeltas kitų ligų ar vartojamųjų vaistų poveikio, tokiu atveju išgydžius ar pašalinus pagrindinę priežastį, plaukai paprastai atauga. Yra daugybė kitų priežasčių, galinčių lemti alopeciją, tačiau kiekvienu atveju, pastebėjus plaukų pokyčius, rekomenduojama kreiptis į gydytoją, kuris tikslingiausiai įvertins plaukų bei jų folikulų būklę.

Diagnostika. Alopecija (ir jos tipas) dažniausiai nustatoma pagal klinikinius, dermatoskopinius duomenis. Vertinama skalpo oda, plaukų tankis, plaukų būklė, surenkama išsami klinikinė anamnezė. Patikslinti ligą padeda kraujo tyrimas, plaukuotosios galvos odos biopsija, trichograma ir trichoskopija.

Gydymas. Taikomas priklausomai nuo alopecijos tipo. Lizdiniam ir randiniam nuplikimui gydyti skiriami įvairaus stiprumo gliukokortikoidų tepalai ar net gliukokortikoidų injekcijos po oda. Preparato pasirinkimas priklauso nuo nuplikimą sukėlusios priežasties ir nuplikimo vietos. Jei nuplikimas lizdinis, daugeliu atveju plaukai atauga. Kai nuplikimo plotas didesnis nei 50%, gydymui galima taikyti išoriškai vartojamus imunoterapinius vietinius preparatus.

Esant randinės kilmės nuplikimui, nauji plaukai neatauga, tačiau sustabdomas ligos progresavimas. Todėl svarbu, kuo ankščiau pradėti gydymą, siekiant užkirsti kelią didesniam pažeidimui ir plaukų netekimui.

Androgeninės alopecijos atveju, o taip pat esant lizdiniam nuplikimui, skiriamas išoriškai vartojamas Minoksidilio tirpalas, kuris skatina plaukų folikulų didėjimą ir prailgina plaukų augimo fazę, tačiau jo poveikio pasireiškimas yra individualus kiekvienu atveju.

Alopecija ir PRP procedūra.

Naujas ir modernus įvairių tipų alopecijos gydymo metodas yra gydymas trombocitais praturtinta plazma (platelet rich plasma). Tai natūrali, iš jūsų paties kraujo gaminama medžiaga, kurioje yra gausu vieno iš kraujo ląstelinių elementų – trombocitų. Pastarieji turi ląstelių augimą stimuliuojančių ir kraujotakos intensyvumą skatinančių veiksnių. Iš kraujo išskirta plazma su trombocitais mažyte adata yra suleidžiama į pažeistos vietos skalpo odą. Trombocitais praturtinta plazma skatina plauko folikulų atsinaujinimą, aktyvina ramybėje esančius plauko folikulus bei pagreitina plauko augimą, todėl atlikus 3-4 gydomasias procedūras, jau galima pastebėti naujų folikulų susidarymą ir būklės gerėjimą.

 

7.Vitiligo (Baltmė)

Kas yra baltmė (Vitiligo) ?

Baltmė (Vitiligo) – odos liga, sukelianti depigmentaciją, tai yra – šviesesnių nei įprasta odos spalva dėmių atsiradimas. Dėmių kiekis gali svyruoti nuo kelių pavienių iki daugybinių susiliejančių visame kūne. Paprastai liga paveikia tik kūno odą, tačiau kartais pigmentas gali išnykti burnos ar lytinių organų gleivinėje, plaukuose (galvos, antakių, blakstienų, barzdos) ar akių ragenoje, kur atsiranda baltų ar šviesesnių dėmių. Paprastai baltmė nesukelia jokių papildomų simptomų, tačiau kartais galimas skausmo ar niežulio pojūtis ligos paveiktose odos vietose.

Baltmė nėra užkrečiama, ji visiškai nesukelia pavojaus gyvybei, tačiau neigiamai veikia žmogaus savijautą ir psichiką dėl kosmetinių defektų .

Kas sukelia baltmę?vitiligo

Baltmė prasideda kai organizmo ląstelės, vadinamos melanocitais, žūva. Būtent melanocitai ir suteikia spalvą odai, gleivinėms, plaukams ir akių ragenai. Nesant jų, kūne atsiranda depigmentuotos dėmės. Nėra iki galo aišku, kodėl šios ląstelės žūva, tačiau manoma, kad tai autoimuninė liga ir pats organizmas sukelia šių ląstelių mirtį.

Kas gali sirgti baltme? 

Šia liga serga apie 1-2 proc. žmonių pasaulyje. Įprastai pirmieji depigmentuoti židiniai atsiranda iki 21 metų amžiaus, gali mažėti ar didėti, bet išlieka visą gyvenimą. Yra žinoma, kad baltmė išnyko savaime, bet tokie atvejai yra ypač reti. Baltme gali sirgti bet kokios rasės ir odos tipo žmonės bei vienodai tiek vyrai, tiek moterys. Yra keletas rizikos faktorių, kurie gali padidinti jūsų galimybę sirgti šia liga:

  • artimi giminaičiai serga baltme
  • sergate kitomis autoimuninėmis ligomis, ypač autoimuniniu tiroiditu ar lizdine alopecija.

Kaip diagnozuojama ši liga?baltme

Ši liga diagnozuojama kliniškai, atliekant dermatoskopinį ištyrimą ir įvertinus depigmentuotas dėmes ant odos, plaukų ar gleivinių. Kartais yra rekomenduojama atlikti papildomus tyrimus, siekiant išsiaiškinti ar nesergate kitomis autoimuninėmis ligomis.

Kaip gydoma ši liga?

Nėra vieno konkretaus baltmės gydymo metodo, nes kiekvieno paciento organizmo  atsakas į gydymą yra individualus.

Vis dėlto galima išskirti tris pagrindinius baltmės gydymo metodus:

  • Dažniausiai baltmė gydoma, skiriant stiprius arba labai stiprius vietinius gliukokortikoidus. Jie veiksmingiausi, kai naudojami nedidelėms, neseniai atsiradusioms depigmentuotoms dėmėms gydyti, bent 4–6 mėn. Tačiau šis metodas turi trūkumų. Gliukokortikoidai nenaudojami veido srityje, be to, ilga terapija gali sukelti nepageidaujamą poveikį – oda tampa plona, išsausėjusi, gali išsiplėsti paviršiniai kapiliarai.
  • Kitas medikamentinis baltmės gydymo būdas – vietiniai kalcineurino inhibitoriai – tai taip pat yra gana efektyvus. Dažniausiai jie naudojami vieną–du kartus dienoje, ir paprastai efektas matomas po keleto mėnesių, o gydymą galima tęsti ilgą laiką. Jie yra saugesni nei vietiniai gliukokortikoidai ir itin rekomenduojami veido, kaklo, lytinių organų sritims gydyti.
  • Naujas, modernus ir šiuo metu auksiniu standartu laikomas baltmės gydymo būdas yra siaurabangė UVB fototerapija. Tai vienas sėkmingiausių baltmės gydymo metodų, ypač tinkantis tada, kai baltmė apima daugiau nei 20 proc. kūno paviršiaus. Taikant siaurabangę fototarapiją, dažniausiai pasirenkama 311 nm ilgio banga, kuri skatina naujų melanocitų susidarymą bei slopina imuninių ląstelių aktyvumą, o tai gali apsaugoti nuo naujų depigmentuotų dėmių atsiradimo. Kartais šis gydymo metodas taikomas kartu su medikamentiniu gydymu, tačiau jis gana efektyvus ir be papildomų veiksnių. Siaurabangė UVB fototerapija yra daug saugesnė nei kitos, anksčiau baltmės gydymui taikytos, fototerapijos rūšys. Geriausi gydymo rezultatai įprastai matomi po 30–60 procedūrų, kurios atliekamos 2–3 kartus per savaitę. Iš tiesų, tai kantrybės ir nusiteikimo reikalaujantis gydymo metodas, tačiau efektas pastebimas apie 70 proc. pacientų, kuriems gali išnykti iki 90 proc. depigmentuotų dėmių.

 

8.Atopinis dermatitas.

Atopinis dermatitas – tai lėtinė odos liga, dėl kurios oda tampa paraudusi, pažeista ir labai niežtinti. Atopija yra asmeninis ar šeiminis polinkis išskirti didesnį nei normalų kiekį imunoglobulinų E (IgE), į organizmą patekus nedideliam kiekiui alergenų, dažniausiai baltymų. Tokia organizmo reakcija gali sukelti pakitimus ne tik odoje, tačiau ir kitose sistemose, todėl kartu su dermatitu dažnai sergama kitomis alerginėmis ligomis – alergine astma ar sloga.atopinis dermatitas

Atopinis dermatitas yra gana dažna liga, kuria pasaulyje serga apie 10 – 20 proc. žmonių. Dažniausiai prasideda ankstyvoje kūdikystėje ar vaikystėje, tačiau gali pasireikšti bet kuriame amžiuje. Apie 65% pacientų simptomai atsiranda pirmaisiais gyvenimo metais ir apie 90% iki penkerių. Manoma, kad žmonės gyvenantys miesto teritorijose bei klimato juostose, kuriose mažas drėgmės lygis, turi didesnę riziką susirgti šia liga.

Tiksli priežastis, kodėl susergama vis dar nežinoma, bet manoma, kad tai lemia tiek genetiniai, tiek aplinkos faktoriai. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad maisto alergenai taip pat sukelia šia ligą, tačiau, svarbu žinoti, kad paprastai jie neturi įtakos, o liga dažnai paūmėja susidūrus su dideliu ar ilgalaikiu stresu.

Pagal tai, kada liga prasideda, skiriamos trys jos formos:

KŪDIKIŲ ATOPINIS DERMATITAS: Liga pasireiškia labai ankstyvu periodu, dažniausiai 2-3 mėnesį po gimimo. Bėrimai atsiranda staiga – oda išsausėja, pleiskanoja ir niežti, paviršiuje gali susidaryti pūslelės, kurioms sprogus oda pradeda šlapiuoti. Pažeidimai lokalizuojasi galvos plaukuotoje dalyje, veido srityje, ypač ant skruostų. Tokie kūdikiai tampa irzlūs, sutrinka jų miegas. Svarbu tai, kad atopinio dermatito nereikėtų supainioti su vystyklų sukeltu odos pažeidimu – atopinio dermatito atveju bėrimų lokalizacija kirkšnių bei sėdmenų srityje yra ypatingai reta.

VAIKŲ ATOPINIS DERMATITAS: Liga diagnozuojama tada, kai prasideda tarp 2 metų ir paauglystės. Skirtingai nuo kūdikių formos, bėrimai lokalizuojasi galūnių lenkiamuosiuose paviršiuose (alkūnių raukšlėse, pakinkliuose, riešuose, čiurnose), taip pat pažeidžiamas veidas (kakta, vokai, lūpos), kaklas, tiesiamieji plaštakų paviršiai. Atsiranda niežtintys mazgeliai, nukasymai, kraujingi šašeliai. Oda sausa, skilinėjanti. Dėl nuolatinio ir sunkiai kontroliuojamo kasymosi oda tampa lichenifikuota – sustorėja, sukietėja, išryškėja jos piešinys. Visa tai sukelia odos apsauginio barjero pažeidimą, todėl galimas antrinės bakterinės infekcijos patekimas.

SUAUGUSIŲ ATOPINIS DERMATITAS: Gana retai atopinis dermatitas prasideda suaugusiųjų amžiuje. Prasidėjus vaikystėje ir besitęsiant iki suaugusiųjų amžiaus turi daug geresnę eigą, nei prasidėjus vėlyvesniame periode. Suaugusiems pažeidimai dažniausiai atsiranda pakinklių srityje, alkūnių raukšlėse, kakle. Oda tampa sustorėjusi, hiperpigmentuota – pažeistos vietos yra tamsesnės, nei įprastos odos spalvos, taip pat galimi antrinės bakterinės infekcijos sukelti požymiai – raudoni mazgai, dažnai pripildyti pūlingo turinio.dermatitas

DIAGNOSTIKA: Nėra specifinio metodo, kuris galėtų diagnozuoti atopinį dermatitą. Paprastai liga nustatoma įvertinant paciento medicininę istoriją ir atlikus klinikinę apžiūrą. Svarbu išsiaiškinti ar paciento šeimoje nėra sergančių alerginėmis ligomis, ar pats pacientas neturi jautrumo ar alergijos tam tikroms medžiagoms.

GYDYMAS: Atopinis dermatitas yra lėtinė būklė, apimanti ligos paūmėjimo ir pagerėjimo epizodus, todėl kartais simptomai gali išnykti ir nepasireikšti daugelį metų. Tai nepagydoma liga, todėl norint pasiekti geriausių rezultatų bei siekiant sumažinti simptomų pasireiškimą, svarbi gera ligos kontrolė ir odos priežiūra.

Provokuojančių veiksnių pašalinimas – gali padėti sumažinti ligos simptomus. Dažniausi dirginantys faktoriai:

  • Karštis, prakaitavimas, sausa aplinka
  • Emocinis stresas, pyktis
  • Staigūs oro temperatūros pokyčiai
  • Kontaktas su cheminėmis medžiagomis, plovikliais, muilais, kvepalais, kosmetika, vilnonėmis ar sintetinėmis medžiagomis, dulkėmis, cigarečių dūmais.

Tinkamas odos drėgmės palaikymas – tam naudojami:

Emolientai – tai kremai ir tepalai, kurie maitina odą ir apsaugo ją nuo išsausėjimo. Svarbu, kad emolientų sudėtyje būtų kuo mažesnis kiekis vandens. Jie yra ypatingai efektyvūs, kai naudojami iškart po dušo.

Dušas arba vonia  — drėkina odą bei padeda mažinti esantį niežulį, tačiau maudynės neturėtų trukti ilgiau nei 10-15 min., saugantis nuo odos išsausėjimo. Patartina maudynių metu nenaudoti prausiklių, kurių sudėtyje yra muilo, o po jų odą būtina padengti emolientais.

Odos pažeidimo gydymas:

Vietiniai gliukokortikoidai – hormoniniai kremai ar tepalai tinkami gydyti lengvą arba vidutinio sunkumo atopinį dermatitą, paprastai naudojami vieną ar du kartus per dieną. Tai padeda sumažinti simptomus bei drėkinti odą. Stiprūs vietiniai gliukokortikoidai turėtų būti naudojami tik trumpą laikotarpį, siekiant išvengti odos išplonėjimo.

Kalcineurino inhibitoriai – pakankamai efektyvus gydymo metodas kontroliuojant atopinį dermatitą. Šie vaistai neveikia taip greitai, kaip vietiniai gliukokortikoidai, tačiau yra saugūs naudoti veido, kūno raukšlių srityje, ten kur hormoniniai tepalai yra nerekomenduojami, taip pat tinkami vyresniems nei dvejų metų vaikams, be to turi daug mažiau šalutinių poveikių.

Sisteminiai gliukokortikoidai ar imunosupresantai: naudojami tik labai sunkiam atopiniam dermatitui gydyti, kai kiti gydymo metodai neduoda teigiamo rezultato.atopinis

Niežulio mažinimas:

Šis simptomas sukelia didelį diskomforto jausmą, todėl ypatingai svarbu mažinti niežulį, o tam paprastai skiriami geriamieji antihistamininiai preparatai.

Fototerapija: Ultravioletinė šviesos terapija labai efektyviai kontroliuoja ligos eigą. Labiausiai tinkama yra siaurabangė UVB-311nm. fototerapija, kuri turėtų būti naudojama vidutinio ar sunkaus atopinio dermatito kontrolei, kadangi slopina imuninės sistemos atsaką į dirgiklius, taip mažindama simptomų pasireiškimą. Taip pat naikina atopinės (pažeistos) odos vietose susikaupusias bakterijas, taip apsaugodama nuo galimų antrinių komplikacijų, bei reikšmingai mažina ligos aktyvumą, progresavimą ir niežulį.

Ko galite tikėtis mūsų klinikoje?

Mūsų klinikoje Jums bus suteiktas kompleksinis atopinio dermatito (egzemos) gydymas siaurabange UVB 311 nm fototerapija derinant su vietiniais medikamentiniais preparatais bei odos priežiūros rekomendacijos ir kartu pasiekiama ilgalaikė ligos kontrolė . Taigi, kartu bus randamas optimalus sprendimas ir pasiekiami geriausi rezultatai gydant Jūsų ligą.

 

9.Plokščioji kerpligė

Plokščioji kerpligė yra lėtinė neinfekcinė uždegiminė liga paveikianti odą ar/ir gleivinių paviršių. Šia liga serga vienas iš tūkstančio žmonių pasaulyje, dažniausiai vyresnių nei keturiasdešimties metų amžiaus. Liga prasideda dėl autoimuninės organizmo reakcijos – tai yra T limfocitai, kurie paprastai atsakingi už mūsų organizmo apsaugą, dėl nežinomos priežasties pradeda naikinti odoje ir gleivinėse esančius baltymus, ir taip sukelia tipinius simptomus.

Veiksniai, kurie gali skatinti ligos pradžią:
o Genetinis polinkis
o Fizinis ir emocinis stresas
o Odos vientisumo pažeidimas – plokščioji kerpligė dažniai prasideda nukasytoje, pažeistoje odoje
o Juostinės pūslelinės (Herpes zoster) pažeidimai
o Sisteminės virusinės ligos, ypač hepatitas C
o Ilgalaikė kontaktinė alergija

Plokščioji kerpligė gali pasireikšti tiek keliais pavieniais bėrimais, tiek dideliais odos ar gleivinių ploto pažeidimais. Yra skiriamos kelios ligos formos:

Odos plokščioji kerpligė. Tai tipinė plokščiosios kerpligės forma. Būdingos violetinės ar purpurinės spalvos papulės ir plokštelės, įvairaus dydžio, lygiu ar blizgančiu paviršiumi, vėliau paviršius tampa suragėjęs. Bėrimai dažniausiai apima dilbių lenkiamuosius paviršius, tačiau gali būti visur: ant blauzdų, veido, liemens, padų, delnų, nugaros. Nykstant lieka použdegiminė pigmentacija. Dažnai bėrimai sukelia labai intensyvų niežulį.

Burnos plokščioji kerpligė. Tai dažniausia šios ligos forma. Bėrimai lokalizuoti burnos gleivinėje – skruostų vidiniame paviršiuje, ant liežuvio, dantenų, lūpų, kur nepastebimai atsiranda pieno baltumo tinklelis, skausmingos ir progresuojančios erozijos, opos ir papulės. Ši forma gali būti izoliuota, kai pažeidimai lokalizuoti tik burnoje, tačiau kartais galimas pasireiškimas kartu su odos kerplige.

Lytinių organų kerpligė. Moterims stebimas pieno baltumo tinklelis, skausmingos erozijos ir opos, vėliau pažeidimų vietoje gali formuotis sąaugos ir randiniai pakitimai. Vyrams pasireiškia bėrimas papulėmis, o tipinis gleivinių pažeidimo simptomas – pieno baltumo tinklelis, stebimas ypatingai retai.

Galvos plaukuotosios dalies plokščioji kerpligė: Šiai formai būdinga mažos, raudonos folikulinės papulės, lokalizuotos skalpo srityje, rečiau kartu ir kitose plaukuotose kūno vietose. Tai sukelia plaukų folikulų destrukciją ir ilgalaikį, negrįžtamą nuplikimą.

Nagų plokščioji kerpligė: Liga šiuo atveju pažeidžia vieną ar keletą nagų, kartais gali būti izoliuota, be pažeidimų odoje. Nagai tampa ploni, grublėti, su grioveliais, gali pakisti jų spalva, atsirasti randinių aplinkinės odos pažeidimų bei dalinai ar visiškai sutrikdyti nagų augimą.

DIAGNOSTIKA: dažniausiai liga diagnozuojama iš klinikinio vaizdo, stebint tipinius bėrimus. Kai kuriais atvejais, gali reikėti atlikti odos biopsiją – paimti mažą odos gabalėlį diagnozės patvirtinimui, tai pat kartais rekomenduojami papildomi tyrimai, dėl alergijų ar sisteminių virusinių infekcijų.

GYDYMAS: lengvais ligos atvejais liga gali praeiti savaime ir joks specialus gydymas nereikalingas. Jei simptomai sukelia diskomfortą arba yra sunki ligos forma, gydymas yra rekomenduojamas. Gydymas skiriamas palengvinti ligos simptomams bei kartais eliminuoti ligos priežastį.

Odos plokščiosios kerpligės gydymas:

Vietiniai gliukokortikoidai – pirmo pasirinkimo vaistas odos kerpligei gydyti, dažnai naudojami tiek vieni, tiek kartu su geriamaisiais gliukokortikoidais ar fototerapija. Pagerėjimas stebimas po 2-3 sav. naudojimo, tačiau svarbu nenaudoti per ilgai, siekiant išvengti odos išplonėjimo.

Sisteminiai gliukokortikoidaitrumpas šių vaistų kursas, ypač tinkamas, kai yra ūmi ir išplitusi ligos eiga.

Sisteminiai retiniodai – paprastai naudojamas acitretinas, skiriami tada, kai gydymas vietiniais gliukokortikoidais bei fototerapija yra negalimas arba neefektyvus.

Fototerapijanaujas, modernus gydymo metodas. Labiausiai tinkama ir daugiausiai privalumų lyginant su kitomis fototerapijos rūšimis (UVB ar PUVA) turi siaurabangė UVB fototerapija, kuri taip pat yra daug saugesnė ir beveik nesukelia nepageidaujamų reakcijų. Ši siaurabangė fototerapija dažniausiai taikoma 311nm. ilgio banga, kuri slopina imuninių ląstelių aktyvumą, o tai stabdo ligos progresavimą ir apsaugo nuo naujų bėrimo elementų susidarymo. Fototerapija gali būti taikoma kartu su medikamentiniais gydymo metodais. Ypač rekomenduojama išplitusiems ar matomose kūno vietose esantiems pažeidimams naikinti. Atsakas į gydymą pastebimas vidutiniškai po 3 mėn. (12-50 gydomųjų procedūrų). Teigiami rezultatai stebimi nepriklausomai nuo odos tipo, lyties, amžiaus ir ligos trukmės prieš pradedant gydymą.

Kiti gydymo medotai – niežuliui malšinti skiriami antihistamininiai, o skausmui – nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai.

Burnos plokščiosios kerpligės gydymas: svarbu palaikyti tinkamą burnos higieną, skalauti skausmą malšinančiais, antiseptiniais burnos skalavimo skysčiais, vengti burnos gleivinę žalojančių veiksnių, o esant atkakliai ir pasikartojančiai ligos eigai taikyti gydymą vietiniais ar sisteminiais gliukokortikoidais.

Lytinių organų plokščiosios kerpligės gydymas: dažniausiai skiriami vietiniai gliukokortikoidai arba vietiniai kalcineurino inhibitoriai.

Galvos plaukuotosios dalies plokščiosios kerpligės gydymas: šios formos gydymas dažniausiai yra apsunkintas, paprastais skiriami vietiniai ar po oda injekuojami gliukokortikoidai, kurie gali pristabdyti ligos plitimą, tačiau plaukų folikulai sunaikinami negrįžtamai, todėl nuplikimas dažnai išlieka progresuojantis.

Nagų plokščioji kerpligė: skiriami sisteminiai gliukokortikoidai, jei stebimas daugiau nei trijų nagų pažeidimas. Nesant atsako į gydymą, skiriami geriamieji retiniodai – acitretinas.

Ši liga retai būna sunkios eigos, tačiau dažnai yra nemaloni bei sukelianti diskomforto ir nepatogumo jausmą, dėl estetinės išvaizdos pokyčių. Taikant ankstyvą ir tinkamą gydymą, odos pažeidimai gali visiškai išnykti, todėl derinant klasikinį medikamentinį gydymą ir saugią bei efektyvią siaurabangę fototerapiją galime pasiekti, kad Jūs vėl turėtumėte gražią ir sveiką odą.

 

Comments are closed